Paramahansa Yogananda. Šri Juktešvaro prisikėlimas

Paramahansa Jogananda įžengė į mahasamthį (sąmoningai ir galutinai paliko kūną) Los Andžele, Kalifornijoje, 1952 m. kovo 7 d., pasakęs kalbą per kviestinius pietus Jo ekselencijos Indijos ambasadoriaus Binajaus R. Seno garbei.
Didysis pasaulio Mokytojas jogos (mokslinių Dievo suvokimo metodų) vertę įrodė ne tik savo gyvenimu, bet ir mirtimi. Kai Paramahansa Jogananda paliko kūną, dar kelias savaites jo nepasikeitęs negendantis veidas švytėjo dieviška šviesa.

Los Andželo laidojimo namų Forest Lawn Memorial-Park, kuriuose laikinai buvo saugomas didžiojo Mokytojo kūnas, dierktorius ponas Haris Rouvas (Harry T. Rowe) atsiuntė draugijai Self-Realization Fellowship notaro patvirtintą raštą; žemiau pateikiamos jo ištraukos: ,,Nematyti jokių murusio Paramahansos Joganandos kūno gedimo požymių. Tai nepaprastas ir išskirtinis atvėjis mūsų praktikoje… Net praėjus dvidešimčiai dienų po mirties, nepastebėta fizinio kūno irimo požymių… Ant odos nematyti pelėsių pėdsakų, nevyksta regima kūno audinių desikacija (džiūvimas). Toks visiškas kūno užsikonservavimas, kiek mums žinoma iš laidojimo registrų, yra neeilinis įvykis… Kai buvo atgabentas Joganandos kūnas, laidojimo namų darbuotojai tikėjosi pro stiklinį karsto dangtį stebėti įprastus ryškėjančius kūno irimo požymius. Laikui bėgant, mūsų nuostaba tik didėjo, nes stebimas kūnas nė kiek nesikeitė. Atrodo, jog Joganandos kūnas fenomenaliai nekinta…

Jo kūnas niekada neskleidė jokio irimui būdingo kvapo… Kovo 27 d., prieš uždengiant karstą bronziniu dangčiu, Joganandos palaikų išvaizda buvo lygiai tokia pati kaip kovo 7 d. Kovo 27 d. jis atrodė toks pat skaistaus veido ir nesubjaurotas irimo kaip ir mirties dieną. Kovo 27 d. nebuvo pagrindo teigti, kad kūnas apimtas kokio nors matomo irimo proceso. Dėl šių priežasčių dar kartą tvirtiname, kad Paramahansos Joganandos atvejis mūsų patirtyje yra unikalus.“