IŠSIVADAVIMAS IR TOBULAS NUŠVITIMAS

 

ĮVADAS

Šiame straipsnyje aptarsime vienus giliausių dvasinio kelio klausimų: kas yra išsivadavimas, kas yra nušvitimas, kuo nuo jų skiriasi tobulas ir nepranokstamas Budhos Pabudimas (anuttara samyak sambodhi) ir pagal kokius ženklus tradicijos atpažįsta realizaciją?

 

Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje žodis „nušvitimas“ vartojamas labai laisvai ir paviršutiniškai: juo pavadinamas emocinis palengvėjimas, stipri meditacinė patirtis, naujas supratimas, mistinis išgyvenimas ar net laikina euforija. Budizmo ir Bön mokymuose šie žodžiai turi daug tikslesnes, tarpusavyje susijusias, tačiau netapačias prasmes.

Šiame tekste naudosiu trijų pakopų aiškinamąją schemą: IŠSIVADAVIMAS – NUŠVITIMAS – TOBULAS NUŠVITIMAS. Reikia žinoti, kad skirtingose budizmo mokyklose terminai vartojami nevienodai: pavyzdžiui, žodis bodhi gali reikšti ir arhato pabudimą, ir pilną Budhos pabudimą, tai priklauso nuo konteksto kokios linijos Mokytojas komentuoja tekstą, ar kokio gylio mokymui priklauso pats tekstas – Sūtroms (Išorinis), Tantroms (Vidinis) ar Dzogčenui (Slaptas). Todėl toliau pateikiamas skirtumas yra pedagoginis kelio žemėlapis, padedantis aiškiai atskirti asmeninį išsilaisvinimą, tiesioginį Tikrovės pažinimą ir pilnai išsiskleidusią Budhos būseną.

 

SVARBI TERMINŲ PASTABA: THERAVĀDA, HĪNAYĀNA IR ŚRĀVAKAYĀNA

Theravāda reiškia „Vyresniųjų mokymą“ ir yra gyva Pietų bei Pietryčių Azijos budizmo tradicija. Jos nereikėtų automatiškai vadinti hīnayāna – „mažąja“ arba „žemesniąja važiuokle“. Istoriškai hīnayāna buvo Mahayanos tekstuose vartotas poleminis ir doktrininis pavadinimas įvairioms ankstyvosioms kryptims bei ribotesnio tikslo keliui; jis nėra tikslus šiuolaikinės Theravados sinonimas ir jos išpažinėjams gali skambėti menkinamai.

Kai kalbame apie Kelią, kurio tikslas yra arahato išsivadavimas, tikslesnis neutralus terminas yra šravakayana – „klausytojų“ arba Budhos mokinių važiuoklė. Šiame straipsnyje Theravados požiūris bus pristatomas pagal jos pačios savivoką, o Mahayanos ir Dzogčeno vertinimas – kaip kitų mokymo sistemų platesnio Budhos Kelio interpretacija.

 

1. IŠSIVADAVIMAS

Sanskritas: mokṣa, vimukti, nirvāṇa

Išsivadavimas reiškia išsilaisvinimą iš kančios priežasčių. Tiksliau:

• nebelieka prisirišimo ir godumo;
• nebelieka neapykantos ir priešiškumo;
• pašalinamas nežinojimas, dėl kurio laikina ir sąlygota patirtis palaikoma nekintama savastimi;
• nebekuriama karma, verčianti sąmonės tęstinumą vėl gimti samsaroje.

Žmogus gali ir toliau matyti pasaulį, valgyti, kalbėti, judėti ir gyventi tarp žmonių, tačiau vidinė vergovė jau sunaikinta.

Theravados mokymo sistemoje tai yra arhato būsena. Arahatas laikomas visiškai išsivadavusiu iš samsaros gravitacijos: sunaikinus godumą, neapykantą ir nežinojimą, nebelieka priežasties naujam priverstiniam gimimui. Theravada arahato nelaiko „nepilnai išsivadavusiu“ – savo kelio tikslo požiūriu jis pasiekė nirvana – stabilizaciją per koncentraciją sąmonėje.

Mahayanos, Vadžrayanos ir Dzogčeno sistemose įvedamas papildomas skirtumas tarp išsilaisvinimo iš samsaros ir visiško Budhos potencialo išsiskleidimo. Arhatas pašalina kančią kuriančias emocines uždangas, tačiau pilnas Budhos pabudimas apima ir subtiliausių pažinimo uždangų pašalinimą, visa aprėpiančią išmintį bei spontanišką gebėjimą padėti visoms būtybėms visuose šešiuose sąmonės egzistencijos būviuose (pragarų, alkanų dvasių, gyvūnų, žmogiškų būtybių, pusdievių ir dievų). Todėl arhato realizacija gerbiama kaip tikras išsivadavimas, tačiau kai kuriuose Mahayanos tekstuose ir ypač Vadžrayanoje ji nelaikoma galutine Budhos Kelio pabaiga.

„Lotoso sūtroje“ trys keliai aiškinami kaip sumanios priemonės, ir galutinai skelbiamas vienas Budhos kelias. Šiuo požiūriu šravakos ir pratyekabuddhos nėra pasmerkti „žemesnei“ būsenai: jų kelias anksčiau ar vėliau galiausiai įsilieja į pilną Budhos pabudimą.

„Budhų išmintis yra gili, sunkiai įžvelgiama ir sunkiai suprantama. Visiems śrāvakoms ir pratyekabuddhoms ją sunku pažinti.“ – „Lotoso sūtra“, II skyrius

 

Taigi svarbi takoskyra yra tokia: galima galutinai išsivaduoti iš asmeninės kančios ir vis dėlto dar nebūti pilnai išskleidus visų Budhos kūno, kalbos, proto, išminties ir veiklos galimybių. Mahayanos tekstuose teigiama, kad arhatas sąmoningai nepažadina stipraus troškimo padėti gyvoms būtybėms, todėl lieka apribotas savo paties savimonės.

 

2. NUŠVITIMAS

Sanskritas: bodhi – „pabudimas“.

Nušvitimas šiame straipsnyje reiškia ne vien išsilaisvinimą nuo kančios, bet ir tiesioginį Tikrovės prigimties pažinimą – pabudimą iš klaidingo atskirumo, pastovumo ir savarankiškos savasties iliuzijos. Jeigu išsivadavimas yra „kalėjimo durys jau atviros“, tai nušvitimas yra „pamatau, kad kalėjimas nuo pat pradžių neturėjo savarankiškos tikrovės.

Mahayanos – Didžiosios važiuoklės – požiūriu pabudimas neatsiejamas nuo išminties ir bodhičitos vienybės. Jis apima:

• tuštumos realizaciją – tiesioginį suvokimą, kad reiškiniai neturi nuo priežasčių, sąlygų ir pažinimo nepriklausomos savasties;
• priklausomo atsiradimo realizaciją – gebėjimą matyti, kaip viskas kyla tarpusavio ryšyje ir todėl nėra nei absoliučiai neegzistuojantis, nei savarankiškai egzistuojantis;
• bodhičitos pilnatvę – natūralų ir nebesuvaidintą siekį pasiekti Budhos būseną tam, kad visos būtybės būtų išlaisvintos iš ribotumo ir kančios.

Čia prasideda bodhisatvos kelias. Tai jogo ar joginės kelias, kuriame mokomasi mylėti gyvenimą taip besąlygiškai ir intensyviai, kad asmeninė ramybė nebėra galutinis tikslas.

Bodhisatva (tas kuris suvokė Tuštumą ir pažadino bodhičitą) nepasitraukia į atskirą ir individualų išsigelbėjimą. Jis ugdo tokį sąmonės tęstinumą, išmintį ir gebėjimą reikštis, kad galėtų veikti tol, kol yra kenčiančių būtybių. Žodis „nemirtingumas“ čia žinoma nereiškia begalinio senstančio biologinio kūno išsaugojimo. Jis nurodo pabudusios sąmonės ir atjautos veiklos nepertraukiamumą, kuris nepriklauso nuo vienos asmenybės gyvenimo ribų.

Šioje pakopoje išsivadavimas sujungiamas su veikimu išvien su visa Tikrove, visa Egzistencija kuri apima visus reiškinius ir fenomenus. Pabudimas tampa ne pabėgimu nuo pasaulio, o gebėjimu pasaulyje veikti jo nebepainiojant su galutine Realybe.

 

3. TOBULAS IR NEPRANOKSTAMAS NUŠVITIMAS

Sanskritas: anuttarā-samyak-saṃbodhi – „nepralenkiamas, teisingas ir visiškas pabudimas“.

Tai pilnai išskleista Budhos būsena – ne vien išsilaisvinimas iš kančios ir ne vien tiesioginė tuštumos patirtis, o visiškas visų uždangų pašalinimas bei visų prigimtinių išminties, atjautos ir veiklos galimybių išsiskleidimas.

Tai Budhos būsena, kurios siekia bodhisatvos ir kurią realizavę mahasiddhos gali įkūnyti. Čia pilnai atsiveria save pažįstanti Absoliuto sąmonė – Samantabhadra, Bön tradicijoje vadinamas Kuntu Zangpo, pirmapradė visiškai gera būsena.

Šiame tekste žodžiai „Absoliutas“, „visuotinė sąmonė“ ir „Samantabhadra“ vartojami pagal mano gautą Šang Šung (Zhang Zhung) Yungdrung Bön Dzogčeno perdavimą, siejamą su 33-iojo Menri Trizino mokymo linija. Tai nėra populiariosios ezoterikos metafora. Perdavimo kalboje kalbama apie pirmapradę, visa persmelkiančią ir save pažįstančią sąmoningumo prigimtį, iš kurios kyla ir į kurią sugrįžta visa patirtis. Vadžrayanoje ji vadinama Adi Budha – Pirmapradė Save Suvokianti Sąmonė.

Šio aiškinimo atrama yra Šang Šung žodinio perdavimo Dzogčenas – Zhang Zhung Nyen Gyud, ypač „Keturi raštiškojo perdavimo ciklai“ (bka’ rgyud skor bzhi) ir „Šešių šviestuvų“ (sgron ma drug) mokymas. Šiuose mokymuose Bazė, jos švytėjimas, žmogaus subtilioji sandara, grynųjų regėjimų išsiskleidimas ir trijų Budhos Kūnų realizacija sudaro vieną nuoseklų Kelią.

Ką reiškia žodis „tobulas“? Tai daug daugiau nei nepriekaištinga moralė, idealus charakteris ar antgamtiniai gebėjimai. Tobulumas reiškia, kad nebeliko nieko, ką dar reikėtų pašalinti, ir nieko, ką reikėtų pridėti. Visos uždangos pašalintos. Visi potencialai, persmelkiantys fizinius, subtiliuosius ir dvasinius pasaulius, išsiskleidė pilnai.

Tobulas pabudimas atpažįstamas pagal neatskiriamą trijų dalykų vienybę: beribę išmintį, beribę atjautą ir spontanišką, neklystančią veiklą. Vien neįprasta patirtis ar stebuklinga galia dar nėra pakankamas Budhos būsenos įrodymas.

 

TOBULAS NUŠVITIMAS – TRIJŲ BUDHOS KŪNŲ REALIZAVIMAS

Pagal Šang Šung Bön Dzogčeno mokymą tobulas ir nepranokstamas nušvitimas yra trijų Budhos Kūnų realizavimas. Tai nėra trys atskiri daiktai ar trys viena šalia kitos esančios sielos dalys. Tai trys vienos pabudusios Tikrovės aspektai: jos beribė esmė, save suvokiantis išsiskleidimas ir atjautos pasireiškimas.

Perdavimo kalboje žmogaus patirtį taip pat galime tyrinėti per tris tarpusavyje susijusius lygmenis: fizinį kūną, psichoenergetinį proto–kalbos kūną ir sąmonę. Dabartinėje samsarinėje kurioje esame būsenoje visi trys lygmenys yra riboti, suskaidyti ir sunkiai valdomi. Dvasinis kelias reiškia jų apvalymą, suvienijimą ir pirmapradės prigimties atpažinimą.

• Pirmas iš trijų netobulų kūnų. Mūsų sąmonė įprastai patiria save kaip mažą ir atskirą vienetą tarp begalės kitų vienetų. Ji bijo išnykti, ginasi, lygina, savinasi ir nuolat skiria „aš“ nuo „ne aš“. Šioje būsenoje meilė lengvai susimaišo su prisirišimu, džiaugsmas – su sąlygomis, o pilnatvė priklauso nuo nuolat kintančių objektų.

 

• Antras iš trijų netobulų kūnų. Mūsų protas ir energetinis kūnas taip pat nėra laisvi. Juose kyla dualios mintys, nežinojimas, troškimai, nusivylimai, pyktis, pavydas, puikybė, baimė. Vieną dieną protas sukuria rojų, kitą – pragarą, trečią – skaistyklą. Jis nepatikimas tol, kol jo prigimtis neatpažinta ir energija neišgryninta.

 

• Trečias iš trijų netobulų kūnų. Fizinis kūnas yra ir palaima ir prakeiksmas, samsaroje jis trapus ir priklausomas nuo daugybės sąlygų. Jam nuolat reikia maisto, šilumos, miego, priežiūros; jis pavargsta, serga, sensta ir miršta. Kūniški malonumai dažnai pasirodo kaip laikinos pauzės tarp naujai atsirandančių poreikių ir nepatogumų.

Taigi akivaizdžiai matome, kad mes esame trijų netobulų kūnų darinys. Ir Gyvenimo kokybė labai priklauso nuo to, kiek šie trys lygmenys yra išgryninti ir suderinti. Tačiau Dzogčeno požiūriu galutinis tikslas nėra sukurti tobulesnį ego. Tikslas – atpažinti ir stabilizuotis pirmapradėje Bazėje, kurioje sąmonės esmė, jos švytėjimas ir jos energija nuo pradžių yra tobuli, nors samsarinėje patirtyje to neatpažįstame.

 

 

VIMALAKIRČIO SŪTRA: PROTU NEAPRĖPIAMAS IŠSILAISVINIMAS

„Vimalakirčio sūtra“ pateikia radikalų vaizdinį, kaip atrodo sąmonė, kuri nebesuvaržyta įprastų erdvės, dydžio ir laiko kategorijų. Šią ištrauką galima skaityti keliais lygmenimis: kaip kosmologinį pasakojimą, kaip realizacijos galių aprašymą ir kaip metaforą, ardančią mūsų įsitikinimą, kad fizinis mastas yra vienintelė Tikrovės matavimo sistema.

„Protu neaprėpiamąjį išsilaisvinimą pasiekę bodhisatvos net tokį aukštą ir platų dalyką kaip kalnų karalius Meru sutalpina garstyčios sėkloje. Ir nei sėkla padidėja, nei kalnas Meru ją pripildo.“

„Yra būtybių, kurioms sutramdyti reikia be galo ilgo laiko, ir tokių, kurios sutramdomos greitai. Bodhisatvos padaro taip, kad septynios paros tęstųsi visą kalpą arba kad kalpa prabėgtų per septynias paras.“

 

 

TRYS BUDHOS KŪNAI

Šang Šung Bön Dzogčene trijų kūnų vaisius realizuojamas vienu metu. Bön terminologijoje jie gali būti vadinami bonku, dzogku ir tulku; sanskrito terminai – dharmakāya, saṃbhogakāya ir nirmāṇakāya. Jie nėra trys nuosekliai užsidedamos kaukės. Kiekviename pilno pabudimo pasireiškime yra visi trys aspektai.

 

DHARMAKAYA – BERIBĖ TIKROVĖS IR SĄMONĖS BAZĖ

Dharmakaya (Bön: bonku) yra absoliutus ir beribis Tikrovės kūnas – visa persmelkianti sąmoningumo Bazė. Ji nėra ribotas individualus protas ir nėra objektas, kurį būtų galima pamatyti iš šalies. Tai visko, kas egzistuoja ir pasirodo, pirmapradė sąmonės erdvė, tuščia nuo ribotos savasties ir kartu turinti begalinį pažinimo bei pasireiškimo potencialą.

Šioje plotmėje nebelieka skirties tarp „mano sąmonės“ ir „visuotinės sąmonės“, nes pati atskirtis atpažįstama kaip samsarinio nežinojimo konstrukcija. Dharmakāya nėra nebūtis: jos tuštuma yra gyva, savaime švytinti ir save pažįstanti. Dharmakaya – absoliutus ir beribis visas visatas, gyvus ir negyvus objektus visapersmelkiantis sąmonės kūnas. Tai visa kur egzistuojanti Bazė.

 

SAMBHOGAKAYA – PALAIMOS, ŠVIESOS IR GRYNŲJŲ APRAIŠKŲ KŪNAS

Sambhogakaya (Bön: dzogku) yra tobulybę pasiekęs švytinčios sąmonės ir grynosios energijos kūnas. Tai palaimos, šviesos, garsų, spalvų, dievybių, mandalų ir Tyrųjų Žemių matmuo. Čia pirmapradė Bazė ne lieka nebyli, o spontaniškai išskleidžia savo prigimtinį grožį ir žinojimą.

„Šešių šviestuvų“ mokymas aprašo, kaip Bazės šviesa siejasi su fizine širdimi, subtiliais kanalais, regėjimo vartais, grynųjų regėjimų išsiskleidimu ir tarpine būsena. Ši „šviesa“ nėra vien fizikiniai fotonai. Ji reiškia pačią pasirodymo galią – sąmoningumo gebėjimą manifestuoti patirtį.

Sambhogakayos pasauliai nėra asmeninio ego fantazijos. Pilnai realizuotoje būsenoje apraiška kyla iš beribės išminties ir atjautos, todėl ji nebekuria privačių iliuzijų, o atskleidžia grynąją visų reiškinių dimensiją. Tai dieviškų apraiškų ir palaimos kūnas. Save realizaves individas dėka beribio sąmoningumo apreiškia ir save manifestuoja kaip visos dievybės ir pasauliai. Tai beveik tapatu į sąmoningą sapną kaip sąmoningumas toks aukštas ir sapnas trunka taip ilgai, kad galima kurti, perkurti ir griauti ne tik daiktus aplink save, ne tik miestus, bet ištisas visatas.

 

NIRMANAKAYA – NERIBOTŲ ATJAUTOS APRAIŠKŲ KŪNAS

Nirmaṇakaya (Bön: tulku) yra neribotų fizinių ir sąlyginių apraiškų kūnas. Pilnai pabudusi sąmonė, atsiliepdama į šešių pasaulių būtybių kančią ir jų karmines sąsajas, pasireiškia tokia forma, kuri gali būti atpažinta ir priimta.

Vienai būtybei tai gali būti mokytojas, kitai – vaistas, lietus per sausrą, tiltas, apsauga, tinkamu laiku perskaityta knyga, netikėtas susitikimas arba aplinkybė, pažadinanti tikėjimą ir išmintį. Nirmanakaya parodo, kad Budhos atjauta nėra vien vidinis jausmas: ji tampa konkrečia veikiančia forma.

Todėl trys tobuli kūnai gali būti apibendrinti taip: dharmakaya – beribė ir tuščia esmė; sambhogakaya – savaime švytintis grynosios patirties išsiskleidimas; nirmanakaya – atjautos energija, pasirodanti būtybėms suprantamomis formomis.

 

SĄMONINGO SAPNO ANALOGIJA

Sąmoningas sapnas yra viena geriausių patyriminių analogijų, padedančių bent iš dalies suprasti šią mokymo logiką. Paprastame sapne pasaulis atrodo išorinis, kietas ir nepriklausomas. Pabudus sąmoningumui, sapnuotojas suvokia, kad pats pasaulis, kūnas, erdvė ir kitos būtybės pasirodo vienoje sąmonės erdvėje.

Ši analogija nėra laboratorinis įrodymas, kad dienos pasaulis yra paprastas asmeninis sapnas. Ji yra patyriminis raktas: parodo, kaip sąmonė gali patirti savo pačios pasirodymą kaip nuo jos nepriklausomą tikrovę ir kaip, pakitus pažinimo lygiui, pasikeičia santykis su forma, erdve ir galimybe veikti.

Dzogčeno teiginys radikalesnis: pilnai Pabudusi sąmonė visą egzistenciją pažįsta kaip savo pirmapradės Bazės sąmoningumą. Dėl to ji nebėra įkalinta įprastose samsarinio suvokimo ribose ir gali reikštis trijų tobulų kūnų būdu.

Pasitelkę sąmoningo sapno analogiją galime kažkiek suprasti kaip galėjo vykti tokie stebuklai kaip… Krišna pakelia kalną ant vieno piršto; Guru Padmasambhava skrenda ant tigro ir palieka pėdų bei delnų įspaudus akmenyse; Lama Zopa parsineša daiktus iš sąmoningo sapno; Šri Juktešvaras skraido po kambarį; Svamis Rama gauna neišsenkančio maisto lėkštę; Satja Sai Baba vienu metu pasirodo keliose vietose; Šardza Rimpočė ištirpdo kūną į šviesą…

 

 

NUŠVITIMO REALIZACIJOS ŽENKLAI

Kaip galima atpažinti aukštą dvasinę realizaciją? Tradicijos pateikia vidinius ir išorinius ženklus. Patys svarbiausi vidiniai ženklai yra išnykusi savanaudiška baimė, nepalaužiama atjauta, aiškus Tikrovės pažinimas, nesuvaidintas nuolankumas ir gebėjimas neklystamai padėti būtybėms. Neįprasti kūno reiškiniai laikomi galimais realizacijos ženklais, tačiau be išminties ir atjautos jie savaime neįrodo tobulo nušvitimo.

 

TUKDAMAS

Tibetiškai: thugs dam.

Tukdamu vadinama būsena, kai pažengęs praktikas mediciniškai pripažintas mirusiu – sustojusi širdies veikla ir kvėpavimas – tačiau kūnas tam tikrą laiką nerodo įprastos pomirtinės irimo eigos.

• oda gali ilgiau išlaikyti spalvą ir elastingumą;
• kūnas gali likti neįprastai minkštas;
• praktikas neretai išlaiko meditacinę padėtį;
• bendruomenė stebi sulėtėjusius išorinius irimo požymius.

Reiškia klinikinė mirtis jau konstatuota. Pagal tibetietišką budistinį aiškinimą, subtiliausioji sąmonė dar nėra galutinai atsiskyrusi nuo kūno ir praktikas išlieka skaidraus suvokimo meditacijoje.

Tarptautinis „Tukdam Project“ vykdomas bendradarbiaujant Center for Healthy Minds, Indijos ir kitų šalių mokslininkams bei tibetiečių vienuolynų bendruomenėms. Projekto iniciatyvą palaikė XIV Dalai Lama, kvietęs moksliškai tirti mirties procesą ir tukdamo reiškinius.

Svarbus tikslumo punktas: pirmuosiuose po klinikinės mirties atliktuose EEG tyrimuose atpažįstamos smegenų elektrinės veiklos neaptikta. Tai reiškia, kad mokslas kol kas nepatvirtino po klinikinės mirties išliekančios meditacinės sąmonės. Tačiau vėlesni tarpdisciplininiai darbai dokumentavo neįprastai sulėtėjusius kai kurių tukdamo atvejų irimo požymius ir parodė, kad pats reiškinys vertas tolesnio medicininio, biologinio, antropologinio bei filosofinio tyrimo.

Budizmas čia nebėga nuo mokslo. Jis sako: „Tirkite.“ Tikrovė neturi ko bijoti, tačiau tikslus tyrimo rezultatas turi būti pasakytas toks, koks yra – ne mažesnis ir ne didesnis.

 

VAIVORYKŠTĖS KŪNAS

Tibetiškai: ‘ja’ lus – tariama maždaug „dža liu“.

Vaivorykštės kūnas yra viena garsiausių Dzogčeno realizacijų. Pagal tradiciją, mirties metu arba po jos fizinis kūnas ne vien išlieka neyrantis, o pradeda transformuotis ir mažėti.

• kūnas gali palaipsniui susitraukti iki labai mažo dydžio;
• kai kuriais atvejais lieka tik plaukai ir nagai;
• aprašomi neįprasti šviesos reiškiniai ir vaivorykštės;
• kai kuriuose mokymuose skiriamas vaivorykštės kūnas ir „didysis perėjimas“, kai realizuotas meistras gali nepalikti įprasto lavono.

 

Skirtingos Bön ir Nyingmos linijos šių realizacijų lygius bei pavadinimus aiškina nevienodai. Todėl konkretaus atvejo nereikėtų klasifikuoti vien iš vienos nuotraukos ar trumpo pasakojimo – svarbu žinoti, kaip jį įvardijo paties meistro mokiniai ir linijos mokytojai.

Dažnai minimi Nyala Pema Dündulas, Šardza Taši Gjalcenas (Shardza Tashi Gyaltsen), Ayu Khandro, Khenpo A Chö ir kiti meistrai. Bön tradicijoje ypač išsamiai aprašomas Šardzos Taši Gjalceno gyvenimas ir jo mokinių liudytas kūno mažėjimas po mirties.

Šie atvejai yra svarbūs tradicijai ir turi gausią hagiografinę bei liudijimų medžiagą.

 

KUO VAIVORYKŠTĖS KŪNAS SKIRIASI NUO TUKDAMO?

Tukdamas:

• klinikinė mirtis jau konstatuota;
• kūnas kurį laiką išlieka neįprastai mažai pakitęs;
• pagal tradiciją išlaikoma skaidrios šviesos meditacija;
• kūnas lieka fiziškai vietoje ir vėliau pereina į įprastą irimo arba kremavimo procesą.

 

Vaivorykštės kūnas:

• kalbama apie paties fizinio kūno transformaciją;
• kūnas mažėja, dalinai arba visiškai išnyksta;
• gali likti tik plaukai ir nagai;
• Dzogčeno tradicijoje tai paprastai laikoma aukštesniu galutinės realizacijos ženklu nei vien tukdamas.

KODĖL LIEKA PLAUKAI IR NAGAI?

Pagal tradicinį Dzogčeno aiškinimą plaukai ir nagai laikomi mažiausiai subtiliosios sąmonės bei energijos persmelktomis kūno dalimis. Todėl, kūnui transformuojantis į šviesos prigimtį, jos gali likti.

 

ŠARIRA IR RINGSEL – RELIKVIJOS PO KREMACIJOS

Po kai kurių didžiųjų praktikų kremacijos tarp pelenų ir kaulų fragmentų randami perlų, granulių arba kristalinių darinių pavidalo objektai. Sanskritinis žodis śarīra plačiąja prasme reiškia kūno relikvijas; tibetietiškoje aplinkoje dažnai vartojamas žodis ringsel.

• Relikvijos gali būti balti, įvairiaspalviai arba pusiau skaidrūs;
• gali priminti perlus, mažus akmenėlius ar kristalus;
• tradicijoje jie laikomi palaiminimo, nuopelnų ir realizacijos pėdsaku materijoje.

 

Panašių kūno relikvijų radimas ir gerbimas egzistuoja daugelyje kultūrų, tačiau krikščionių nesuyrantys kūnai, kaulai ir relikvijos nėra automatiškai tas pats reiškinys kaip budistinės šarira ar ringsel. Tiksliau kalbėti apie paralelę: abiejose tradicijose švento gyvenimo realizacija laikoma galinčia palikti ypatingą pėdsaką kūne ir materijoje.

Po pasaulį keliauja Budhos ir didžiųjų meistrų relikvijų ekspozicijos, o relikvijos saugomos stupose, vienuolynuose ir šventyklose.

 

PABAIGAI

Tobulas Nušvitimas – tai daugiau nei geresnė savijauta, daugiau žinių ar ypatinga meditacinė būsena. Tai visiška sąmonės, energijos ir kūno transformacija, kurioje išsiskleidžia trys Budhos kūnai: beribė Tikrovės esmė, grynoji švytinti apraiška ir neribota atjautos veikla. Kieta fizinė materija tampa sapniškos struktūros ir paklūsta mylinčiai sąmonei.

Tukdamas, vaivorykštės kūnas ir relikvijos yra svarbūs todėl, kad meta iššūkį siauram įsitikinimui, jog dvasinis kelias vyksta tik žmogaus mintyse ir gali būti pasiekiamas nusipirkus savaitgalio meditacijos kursus su sertifikatu. Vis dėlto aukščiausias realizacijos ženklas lieka ne stebuklas, o išmintis, kuri nebeklysta, ir atjauta, kuri nebeatskiria nė vienos būtybės nuo savęs.

Pasidžiaukime drauge didžiųjų meistrų pasiekimais ir sukauptais nuopelnais. Tegul džiaugsmo dėl jų realizacijos nuopelnai padeda ir mums atpažinti savo pirmapradę prigimtį, pašalinti visas kliūtis ir pasiekti tą patį tobulą bei nepranokstamą Pabudimą!