Mahayana Akademijos idėja ir vizija remiasi dviem skirtingose dvasinėse tradicijose susiformavusiomis idėjomis – Sanātana Dharma ir Rimé. Akademijos požiūriu jas sieja universalaus dvasinio Kelio, nesektariškumo ir gyvo Mokymo perdavimo principas.

Tai požiūris, kuriame skirtingose epochose ir tradicijose perduoti dvasios ugdymo metodai vertinami pagal jų gebėjimą padėti žmogui pažinti save, ugdyti išmintį, atjautą ir artėti prie Pabudimo.

Akademijos mokymo sistema labiausiai remiasi Guru Padmasambhavos tradicija, Tibeto Tantros ir Dzogčeno mokymais, įskaitant termų – paslėptų ir vėliau atrastų mokymo lobių – tradiciją. Akademijos atsiradimą jos steigėjai sieja su Guru Padmasambhavos tradicija ir Dharmos Globėjų palaiminimu.

Sanskrito kalba sanātana dharma reiškia „amžinąją dharmą“ ir Indijos tradicijose vartojama kalbant apie universalius dvasinius, etinius bei religinius principus. 

Akademijos kontekste ši sąvoka naudojama pabrėžti mintį, kad dvasinės Tiesos pažinimas nėra apribotas viena epocha, kultūra ar institucine forma.

Vienas ryškių tokio požiūrio pavyzdžių XX amžiuje – Paramahansos Joganandos veikla Vakaruose, perteikiant Indijos jogos ir Krija Jogos tradicijos metodus krikščioniškoje kultūrinėje aplinkoje.

Sadhguru apie Sanātana Dharma požiūrio poreikį:
„Filosofijos, siūlančios sprendimus Danguje, neveiks. Įmantrios filosofijos, kurios nepateisina proto, neveiks. Žmonės norės praktinių sprendimų viskam.“  (plačiau)

Žodis Rimé tibetiečių kalba pažodžiui reiškia „nešališkas“, „nepartinis“ arba „nesektarinis“. Rimé judėjimas ypač išryškėjo XIX amžiaus Tibete kaip nesektarinė kryptis, skatinusi skirtingų Tibeto budizmo ir Bön perdavimo linijų mokymų išsaugojimą, studijavimą bei tarpusavio pagarbą.

Mokytojai iš skirtingų Tibeto tradicijų – Sakya, Kagyu, Nyingma, Gelug ir Bön – įvairiais laikotarpiais palaikė nesektarinio mokymosi ir skirtingų perdavimo linijų išsaugojimo principus.

Nesektarinės tendencijos Himalajų dvasinėse tradicijose egzistavo gerokai anksčiau už XIX amžiaus Rimé judėjimą. Daugelis žymių meistrų mokėsi iš skirtingų linijų mokytojų, kartu išlaikydami savo pagrindinės tradicijos perdavimą ir tapatybę. Tokį atvirumą skirtingoms mokymo linijoms galima matyti daugelio Himalajų meistrų biografijose – tarp jų Padmasambhavos, Atišos, Tsongkhapos, Longčenpos, Šabkar Tsokdruk Rangdrolio ir kitų.

XX–XXI amžiuje nesektarinį dialogą ir skirtingų Tibeto tradicijų tarpusavio pagarbą palaikė ir tokie žymūs mokytojai kaip XIV Dalai Lama, XVI Karmapa, Sakya Trizin ir Tenzin Wangyal Rinpoche.

33-iasis Menri Trizinas, paklaustas apie Bön praktikų bei maldų vertimą į praktikų gimtąsias kalbas, atsakė mintimi: „Ne tik galima – reikia.“

Visa tai Akademijai primena svarbų principą: gyvas Mokymas, išsaugodamas savo esmę ir perdavimo liniją, turi gebėti būti suprantamai perteikiamas skirtingų kultūrų, mentaliteto ir laikmečio žmonėms.

Himalajų regione skirtingų tradicijų joginai ir mokytojai daugelį amžių keitėsi mokymais, meditacijų metodais ir tantrinėmis praktikomis. Akademija šią dvasią supranta kaip gebėjimą gerbti savo perdavimo liniją ir kartu išlikti atviram Tiesai ten, kur ji atsiskleidžia. Sąmonėjimas plečia žmogaus gebėjimą matyti, tačiau nereikalauja atsisakyti savo tradicijos ar mokytojų.

Mahayana Akademijos požiūris į dvasinį kelią yra metafizinis, o filosofinė mokymo bazė pirmiausia remiasi Budhos Mokymu, Tibeto Tantra ir Dzogčenu. Kartu studijuojami subtiliosios anatomijos, kanalų (nāḍī / tsa), gyvybinių vėjų, čakrų, laiko ciklų ir kiti tantrinėse Himalajų tradicijose naudojami modeliai.

Dar vienas Akademijos išskirtinumas – nuo antrojo mokymų ciklo, Vidinės Tantros, daugiau dėmesio skiriama vyrų ir moterų kūno, energijos bei psichikos skirtumams dvasinės praktikos kontekste.

Istoriškai daugelio dvasinių institucijų mokymo struktūros buvo formuojamos daugiausia vyrų ir vyrams. Akademijoje siekiama papildomai tyrinėti moterų joginių ir dakinių tradicijų paveldą bei praktikos ypatumus, kurie gali būti svarbūs šiuolaikinei moteriai.

Guru Padmasambhavos ir Ješė Tsogjal mokymų tradicijoje pabrėžiama, kad moteriškas kūnas nėra kliūtis Budhos būsenai realizuoti ir tam tikromis aplinkybėmis gali turėti specifinių privalumų tantriniame Kelyje.

Mačig Labdrön Čöd tradicija taip pat yra vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių, rodančių moters kaip savarankiškos realizuotos mokytojos ir naujos praktikos perdavimo linijos šaltinio vaidmenį Tibeto budizme.

Niguma – viena svarbiausių Indijos tantrinių joginių, kurios perduota Šešių Jogų sistema tapo atskira ir reikšminga Himalajų tantrinio budizmo praktikos linija. Jos palikimas Akademijoje nagrinėjamas ir lyginant skirtingus vyrų bei moterų tantrinės praktikos akcentus.

Akademijos programa jungia Sūtros, Tantros ir Dzogčeno mokymų principus bei praktikas pagal Akademijoje perduodamas linijas. Mokymai pateikiami taip, kad, išlaikant jų tradicinę struktūrą ir esmę, jie būtų suprantami ir praktiškai pritaikomi XXI amžiaus žmogaus gyvenime.

Tradicinė Pabudimo išmintis Akademijoje taip pat gretinama su šiuolaikinės psichologijos, žmogaus elgesio ir mokslo žiniomis ten, kur toks palyginimas padeda geriau suprasti praktikos procesus. Tradicinis mokymas ir šiuolaikinės interpretacijos sąmoningai atskiriami, jų nesutapatinant.

Akademijos programa siekia išlaikyti tradiciniam Dharmos Keliui būdingą sistemiškumą, nuoseklumą, praktikų etiką ir pagarbą perdavimo linijoms, kartu sudarydama erdvę šiuolaikiniam žmogui suprantamam, patyriminiu būdu tikrinamam mokymuisi.