Nejudantis Budha, arba kaip dvasingumas tampa meile mirčiai

Ar kada susimąstėte, kodėl dvasingas žmogus mūsų vaizduotėje taip dažnai primena žmogų, iš kurio pamažu traukiasi gyvastis?

Jis kalba lėtai. Šypsosi santūriai. Judesiai apgalvoti. Balsas tylus, monotoniškas. Jo veide – amžina ramybė. Atrodo, kad kiekviena stipresnė emocija, garsesnis juokas ar spontaniškas veiksmas galėtų sugriauti taip kruopščiai puoselėjamą dvasingumo įvaizdį.

O dabar įsivaizduokite žmogų, kuris garsiai juokiasi, žaismingai provokuoja, keičia balso intonacijas, kartais kalba švelniai, kartais griežtai, yra kupinas energijos, geba stebinti, sugriauti įprastą mąstymo eigą ir visiškai natūraliai mėgaujasi gyvenimo judėjimu.

Kuris iš jų arčiau Budhos sąmonės? Daugeliui dvasinių ieškotojų pirmasis atrodytų labiau realizuotas. Antrasis – dar turintis ką nors savyje sutramdyti… Ir čia prasideda viena įdomiausių dvasinio kelio iliuzijų.

Kaip mes sukūrėme nejudantį Budhą?

Kai stebime Budhos skulptūras, piešinius… Tylus veidas, užmerktos akys, ramybė, simetrija, nejudrumas. Per šimtmečius šis stereotipas taip giliai įsiskverbė į kolektyvinę pasąmonę, kad po truputį virto tam tikru sąmonėjančio žmogaus elgesio standartiniu tikslu.

Norite būti panašūs į Budhą? Tuomet būkite ramūs. Kalbėkite mažiau. Juokitės santūriau. Nesikarščiuokite. Stenkitės nieko netrokšti, visko atsisakyti. Atsargiai su spontaniškumu – jame juk gali slypėti ego! Taip prasideda subtilus mėgdžiojimas ir vidinė orientacija formuojasi į mirtį. Kopija yra kopija.

Nes imama kopijuoti išorinį realizacijos rezultatą, dar nesupratus, nepatyrus vidinių jo priežasčių. Praktikas išmoksta ramybės veido išraišką. Išmoksta ramybės balso intonaciją. Išmoksta ramybės kūno kalbą. Ir atsisakant veiksmo legviau įrodyti sąmoningumą – nieko nekuriant, nei realiai kažką duodant pasauliui..

Ir kuo sėkmingiau „sąmoningajam“ tai pavyksta, tuo labiau aplinkiniai pradeda jį laikyti dvasingu. Tačiau iš kur mes ištraukėme, kad Gautama Budha toks buvo?

Skaitant, atsimenant ankstyvuosius budistinius tekstus per šią prizmę vaizdas darosi kitoks. Ten sutiksime Gautamą, kuris keliauja, ginčijasi su brahmanais, provokuoja pašnekovus paradoksais, klystančius gali pavadinti kvailiais, šypsosi, rūpinasi sergančiais vienuoliais, vadovauja bendruomenei, drąsiai susiduria su pavojingais žmonėmis.

Alagaddupama Sutroje (MN 22) Gautama griežtai sudrausmina mokinį, iškraipiusį jo mokymą. Jis kalba tiesiai ir aštriai. Angulimala Suttoje (MN 86) eina susitikti su žudiku, kurio bijo aplinkiniai. Vinajos tekstuose pats padeda nuprausti ir pakelti sunkiai sergantį, kitų apleistą vienuolį. Udana rinkinyje randame spontaniškų, aplinkybių įkvėptų ištarmių. Prieš mus atsiveria Meistras, kurio elgesys nepaprastai įvairus kaip dakinių šokis.

Kiekvienos istorinės detalės patikrinti neįmanoma ypač kai tekstai buvo užrašyti tik po kelių šimtų metų po realių įvykių. Tačiau net ir kanoninis Budhos portretas gerokai turtingesnis už sustingusią skulptūrą.

Net seniausiose išlikusiose budistinėse tradicijose Gautama vaizduojamas kaip daug dinamiškesnis, įvairesnis ir veiklesnis žmogus, negu leidžia įsivaizduoti statiška jo ikonografija. Galbūt įsivaizduojame Budhą tokį ramų todėl, kad patiems baisu susitikti su gyvenimo intensyvumu?

Erichas Frommas: kai meilė mirčiai apsirengia dvasingumo drabužiais

Erichas Frommas žmogaus orientacijas nagrinėjo per dvi pamatines kryptis – biofiliją, meilę gyvenimui, ir nekrofiliją, meilę mirčiai.

• Biofilinė orientacija reiškiasi trauka augimui, kūrybai, gyvybei, spontaniškumui, meilei, tam, kas vystosi ir nuolat kinta.

• Nekrofilinei orientacijai būdingas polinkis į sustingimą, mechaninę tvarką, kontrolę, negyvą struktūrą ir gyvo gyvenimo pavertimą valdomu objektu.

Ir paradoksas – mes galim taip stipriai trokšti dvasinės ramybės, kad pamažu pradedam bijoti paties gyvenimo…

Nepatinka intensyvūs žmonės? Nepatinka spontaniškumas? Nepatinka seksualumas, juokas, žaismingumas, netikėtumas? Visa tai atrodo pernelyg žemiška, pernelyg kūniška, pernelyg egoistiška.

Kai per daug kopijos mūsų prote – vis labiau vertinama tyla, tvarka, kontrolė, susilaikymas. Ilgainiui tai tampa žmogaus dvasine tapatybe.

Įdomiausia, kad į izoliaciją orentuotas žmogus gali jausti nuoširdų pasididžiavimą savo pažanga. Juk anksčiau jis buvo spontaniškesnis, emocingesnis, gyvesnis, o dabar tapo toks ramus! Tačiau ką iš tiesų jis išugdė?

Šis klausimas reikalauja drąsos žiūrėti į save, nes Frommo nekrofilinė orientacija nėra diagnozė visiems santūriems ar disciplinuotiems žmonėms. Ji nurodo gilesnę vidinę paradigmą gyvenimo atžvilgiu.

Galime klausti savęs:

Ar mano ramybė kyla iš vidinės laisvės, ar iš poreikio viską kontroliuoti? Ar mano susilaikymas kyla iš išminties, ar iš baimės? Ar mano tyla kupina gyvenimo, ar ji tėra patogus būdas nuo jo atsitraukti? Ar aš praktikuoju Dharmą, kad išsilaisvinčiau, ar tam, kad niekas manęs daugiau nesujaudintų?

Frommo psichoanalizės mokyme taip pat kalbama apie vartotojišką žmogaus orientaciją. Šiuolaikinis dvasinis ieškotojas gali vartoti meditacijas, iniciacijas, mokymus, dvasines patirtis ir net pačią realizuoto žmogaus išvaizdą. Jis įsigyja naują tapatybę – dvasingą žmogų. Ir šiai tapatybei reikia atitinkamos laikysenos, kalbos, aprangos, veido išraiškos. Taip dvasinis gyvenimas kartais pavirsta dar vienu produktu, kurį žmogus nusiperka, įsisavina ir demonstruoja aplinkiniams.

Galbūt subtiliausia ego pergalė yra įtikinti žmogų, kad jis jau įveikė ego?

Klausimas į erdvę – Žmogus gali visą gyvenimą šokti ir nė akimirkos nebūti laisvas… Kitas gali valandų valandas sėdėti tyloje, gyventi miške, tačiau jo tyla gali būti kupina gyvybės. Tad, kur tarp šių dviejų aš, kuris skaitau šį straipsnį?

Kur dingo dakinės?

Tibeto tantrinėje tradicijoje dakinės dažnai vaizduojamos šokančios, judančios, kartais laukinės, galingos, iššaukiančios. Jos išraiškoje daug gyvybės, intensyvumo, veržlumo – opozicija suakmenėjusiam Budhai?

Dakinių simbolikoje galima įžvelgti išminties dinamiką – jos gebėjimą reikštis, judėti, veikti, keisti situaciją. Mes tantrinio budzimo mokymuose dakiniškąją žmogaus dalį nagrinėjam būtent per šią prizmę: kaip dinaminę sąmoningumo ir gyvybingumo raišką – sąmonės stabilumas tik bazė, o ne visas namas.

Kai kurie mokiniai nustemba. Jų vaizduotėje realizuotas žmogus jau seniai sėdi visiškai nejudėdamas. Tačiau pažvelkite į Dalai Lamą XIV. Jis juokiasi, gestikuliuoja, pasitelkia metaforas, keičia intonacijas, kartais žaismingai provokuoja savo pašnekovus. Jame matome didelį išorinės raiškos lankstumą. Tad… ar jo juokas sumažina mokymo gelmę? Ar spontaniška reakcija paneigia daugelį metų puoselėtą meditacinę discipliną?

Vadžrajanoje kalbama apie keturias nušvitusios veiklos rūšis: nuraminimą, praturtinimą, magnetizavimą ir rūstų kliūčių įveikimą. Įsivaizduokite mokytoją, kuris išmoko tik nuraminti. Jis visada švelnus, visada tylus, visada malonus. O jeigu mokiniui šiandien reikia stipraus sukrėtimo, aštraus klausimo, drąsaus veiksmo, humoro, kuris akimirksniu sugriautų jo susikurtą iliuziją? Ar amžinai rami laikysena netaptų kliūtimi?

Mūsų prigimtinė Išmintis (rigpa) gali reikštis visaip įvairiai. Kartais ji tyli… Kartais juokiasi… Kartais glosto… Kartais sudrebina žmogaus įsitikinimus…

Žinoma, kiekvienas impulsyvus veiksmas dar nėra dakinės išmintis. Reaktyvumas, emocinis nevaldomumas ar noras dominuoti taip pat gali būti labai dinamiški. Reiškia esminis klausimas – iš kokios sąmonės būsenos kyla veiksmas arba neveikimas?

Kas iš tiesų yra spontaniškumas?

E. Frommui spontaniškumas susijęs su žmogaus gebėjimu veikti iš savo autentiško centro, kūrybiškai realizuoti save, mylėti ir gyventi. Tai asmenybės branda ir viena didžiausių laisvės išraiškų.

Pažvelkime į vaiką, kuris juokiasi, šoka, stebisi, smalsauja. Jo kūnas natūraliai atsiliepia į gyvenimą. Vėliau mes išmokstam save kontroliuoti. Mes išmokstam, kaip dera atrodyti, kalbėti, elgtis. Pamažu tarp vidinio išgyvenimo ir išorinės raiškos atsiranda socialinių lūkesčių siena – išorėje aktyvus o viduje kambarys minkštomis sienomis kuriame siela su tramdomaisiais marškiniais. Tuomet žmogus ateina į dvasinį kelią ir kartais pasistato dar vieną sieną – dabar jau iš dvasingumo taisyklių. Ir dažnai tai vadinama išsilaisvinimu.

Koks nuostabus paradoksas! Jogas, krikščionis, mosulmonas praktikuoja laisvę, tačiau vis labiau bijo laisvai judėti. Siekia sąmoningumo, tačiau vis dažniau stebi, ar atrodo pakankamai sąmoningas. Mokosi paleisti ego, tačiau nuolat saugo savo dvasingo žmogaus reputaciją.

O kas nutiktų, jeigu vieną dieną jis visiškai nustotų vaidinti realizaciją? Galbūt pirmą kartą nuoširdžiai nusijuoktų. Galbūt išdrįstų šokti. Galbūt pasakytų, ką iš tikrųjų jaučia. Galbūt pirmą kartą suprastų, kiek daug jo tariamos ramybės buvo susijusios su baime gyventi..?

Realizacijos paradoksas

Tibeto Dzogčeno tradicijoje kalbama apie rigpą – pirmapradį, tiesioginį sąmoningumą. Natūralios būsenos atpažinimas siejamas su atvirumu, aiškumu ir neprisirišimu prie kylančių reiškinių. Iš čia kyla labai įdomi galimybė: kuo mažiau žmogus pririštas prie savo tapatybės, tuo laisviau gali reikštis jo asmenybė. Jam nebereikia visada atrodyti ramiam. Nereikia visada būti linksmam. Nereikia demonstruoti nei ypatingo dvasingumo, nei ypatingo spontaniškumo.

Jis gali juoktis, kai natūraliai kyla juokas. Gali būti griežtas, kai to reikalauja situacija. Gali tylėti, kai žodžiai nereikalingi. Gali veikti, kai veikimas naudingas. Kuo gilesnė vidinė laisvė, tuo mažiau žmogui reikia saugoti savo susikurtą paveikslą. Todėl tikroji dvasinė realizacija kartais gali atrodyti visiškai paprasta, žmogiška, netgi žaisminga.

Apibendrinimą temos galima tai pavaizduoti tokia metafora – Kol žmogus miega, nemato nei medžių, nei upių, nei gėlių, nei dangaus. Kai jis imasi dvasingumo – medžiai, upės ir gelės tampa stebuklingi, o dangus pilnas dievų… Kai ieškotojas nušvinta – medžiai yra medžiai, upės yra upės, gelės yra gelės ir dangus yra dangus..

Tad… Jeigu Gautama šiandien ateitų į mūsų dvasinę bendruomenę, garsiai nusijuoktų, pasakytų ironišką pastabą, pakeistų balso intonaciją, netikėtai sukeltų diskusiją ir sugriautų kelias mūsų puoselėjamas iliuzijas – ar visi jame atpažintų Budhą? O gal kas nors pagalvotų, kad jam dar trūksta ramybės? Galbūt didžiausia kliūtis atpažinti gyvą Budhą būtų mūsų prisirišimas prie nejudančio Budhos?

Ir pabaigai vienas klausimas kiekvienam, kuris eina dvasiniu keliu:

Jeigu iš Jūsų atimtume visus išmoktus dvasingumo požymius – santūrų balsą, rimtą veidą, išmintingas frazes, ypatingą laikyseną – kiek Jumyse liktų gyvos, mylinčios, laisvos sąmonės?

Darosi akivaizdu, kad tikrasis dvasinis brendimas prasideda tada, kai mums pagaliau nebereikia atrodyti dvasingam, nes gerumas aplinkai ir atjauta kitiems gimsta ne iš atsimintų taisyklių ir regulų, o iš išsiplėtimo, kuriame matoma, girdima, jaučiama tai kas priešais mus, šalia mūsų?